ŠERŠĖLIAFAM. Repertuaras

Gruodžio 11-13 dienomis 
tarptautinis moterų filmų festivalis 
„Šeršėliafam“  apsilankys ir Kaune. 
„Šeršėliafam“, pradėtas prieš dešimtmetį, 
buvo pirmas festivalis Lietuvoje, paskatinęs 
atsigręžti į moterų režisierių darbus.

„Manėme ir manome, kad tai yra svarbu: sukurti erdvę parodyti, ką kuria moterys režisierės, kurių kino 
pasaulyje vis dar yra ženkliai mažiau nei vyrų.“- teigia Greta Akcijonaitė, festivalio įkūrėja ir vadovė.
„Mes džiaugiamės tęsdami pradėtus darbus ir šiais metais „Šeršėliafam“ orientuojasi ne į kiekybę“ –
mini G. Akcijonaitė, akcentuodama, kad festivaliui atrinkti filmai – tai įdomiausi perliukai, atspindintys 
įvairų moters pasaulį.

PROGRAMA:
Gruodžio 11 d. Penktadienis
18 val. Moterų kino festivalis „Šeršėliafam“. Filmo „Sinistra Manus“ premjera 
ir susitikimas su kūrybine komanda.

Fantastinės dokumentinės filmą „Sinistrus Manus“ režisavo Goda Gajauskaitė. 
Pasaulyje yra pateikiama be galo daug tiesų. Sunku pasirinkti, kuo tikėti, tad šiuo 
filmu atskleidžiama žmogaus, įtikėjusio viena tiesa, susikūrusio iškreiptą tobulo 
intelektualo viziją, istorija. Tai geanealumo paieškos simbolistiniame pasaulyje.
Iš čia ir kyla filmo pavadinimas „Sinistra Manus“ (lot. „kairioji ranka“). Šis kūrybinis 
projektas pasižymi netradiciniu formatu, įtraukdamas siaubo, kriminalinės bei 
fantastinės dokumentikos žanrus.

19:30 val. Moterų kino festivalis „Šeršėliafam“. „Aukštai pakelta galva“ (La Tête haute)
Šis filmas atidarė Kanų kino festivalį, o jo režisierė Bercot – pirmoji režisierė moteris, kurios 
darbas po beveik trisdešimties metų pertraukos pasirinktas vieno prestižiškiausių pasaulio 
festivalių atidarymui. „Aukštai pakelta galva“ – įtaigi socialinė drama, kurios siužetas seka 
pagrindinio filmo veikėjo Malony kelią, trunkantį nuo šešerių iki aštuoniolikos metų, per 
Prancūzijos nepilnamečių teisingumo sistemą. 

Gruodžio 12 d. Šeštadienis
18 val. Moterų kino festivalis „Šeršėliafam“. „15 metų ir 1 diena“ (15 años y un día)
Gracijos Querejetos filmas „15 metų ir 1 diena“ (15 años y un día, 2013). Tai autentiška ir 
nuoširdi drama, subtiliai perteikianti trims skirtingoms šeimos kartoms tenkančius išbandymus,
jų išgyvenimus, įvairialypes, neretai prieštaringas emocijas ir baimes. Gracios Querejetos 
darbams būdinga tėvų ir vaikų santykius analizuojanti tematika. Filmas išsiskiria realistiškais, 
įtaigiais charakteriais. Užslopintos emocijos „15 metų ir 1 dienoje“ atidengiamos sluoksnis
po sluoksnio. „Šis filmas atsirado iš paprasto siekio nedramatizuoti. Visuomet pastatau savo 
herojus į itin sudėtingas situacijas, palikdama vilties kruopelę, nes problemos neturėtų mūsų 
paralyžiuoti,“ – teigė režisierė. „15 metų ir 1 diena“ yra pasakojimas apie tėvų ir vaikų santykių 
kompleksiškumą, jų abipusius lūkesčius ir iš to kylančias įtampas, skatinantis spręsti 
neišvengiamai kylančias problemas bei mokytis vieniems iš kitų.

20 val. Moterų kino festivalis „Šeršėliafam“. „Kanų liūtės“
Festivalyje pirmą kartą atiduodama duoklė reklamos damoms ir skiriamas ypatingas 
dėmesys moters įvaizdžiui reklamoje. Specialiai atrinktų „Kanų liūčių“ reklamų programa 
pristatys pastaraisiais metais industrijoje įvykusį vaidmenų virsmą: nuo buityje paskendusios 
namų šeimininkės ar pabrėžtino seksualumo persmelktos gražuolės iki ryškias 
nepriklausomybės ir feminizmo idėjas propaguojančios asmenybės.

Gruodžio 13 d. Sekmadienis
16 val. Moterų kino festivalis „Šeršėliafam“. „Meistras ir Tatjana“
Dokumentika, primenanti vaidybą, fotografija ir kvapą gniaužianti istorija. Dar šviežias lietuvių 
kūrybos filmas sulaukęs begalės simpatijų, pristatys lietuvių režisierę Giedrę Žickytę.  
„Meistras ir Tatjana“ – tai maištingo kūrėjo, aistringos meilės ir tragedija pasibaigusio gyvenimo istorija.

18 val. Moterų kino festivalis „Šeršėliafam“. „Kaip žydėjimas vyšnios“ (An)
Režisierių vyrų dominuojamuose Kanuose – Naomi Kawase – išskirtinai dažna viešnia.
1997 m. ji tapo jauniausia režisiere, gavusia „Auksinės kameros“ (Caméra d’Or) apdovanojimą 
už debiutinį filmą „Suzaku“.  Tai subtilus filmas apie mažus gyvenimo malonumus. Pasakojimas apie 
maistą, apie senatvę, apie kantrybę, dėmesingumą detalėms, gebėjimą atleisti kitiems ir sau, gebėjimą 
džiaugtis. Taip pat tai ir subtilus žvilgsnis į vienatvę, atskirtį, visuomenės netoleranciją kitokiems, 
įsišaknijusius prietarus. „Esu linkusi manyti, jog durys į meilės ir švelnumo pasaulį atsiveria, jei tik juo
tiki“ – apie filmą įkvėpusias idėjas pasakojo režisierė. Kaip ir ankstesniuose Naomi Kawase darbuose,
regime elegantišką kinematografiją, itin niuansuotą, autentišką aktorių vaidybą. Prieš žiūrovų akis 
skleidžiasi maži gyvenimo ir gamtos stebuklai. Maisto gaminimas tampa paties gyvenimo metafora.
Filmas moko džiaugtis dabartimi, neskubėti, pasikliauti gyvenimo ritmu, jo neišvengiamu cikliškumu. 
Simboline to išraiška tampa plevenantys,  kone perregimi, vyšnių žiedai. Jų trapus grožis primena, jog 
didžiausią pilnatvę galima atrasti efemeriškiausiuose  dalykuose.